Aš tikrai ne kartą svajojau tapti žvaigžde ir tikrai nemeluosiu, kad to nebuvo – vistiek nepatikėsite. Ir kartą net buvau pagarsėjusi, tai vos nepasibaigė žvaigždžių liga. Taigi aš noriu papasakoti jums istorija, kur iš paprastos mokinukės aš virtau helovyno žvaigžde...
Artėjo taip ilgai visų lauktas helovynas. Kadangi ši šventė neužmirštama ir mūsų klasėje, visi nusprendėme rengti išskirtinį crazy žiburėlį. Kad būtų dar įdomiau, visi pasiskirstėme grupelėmis ir grupelės turėjo pristatyti kažką originalaus. Aš nusprendžiau bendradarbiauti su sese, kadangi mokomės vienoje klasėje, ir tikrai neapsirikau. Iki helovyno liko visai nedaug laiko, taigi pasiruošti turėjome tik savaitę. Klasėje visada užėmėme pilkų pelyčių poziciją, niekas iš mūsų nieko gero nesitikėjo, dar blogiau klasiokai netgi dažnai mūsų nepastebėdavo arba nuvertindavo. Taigi su sese nusprendėme šį kart tikrai juos priblokšti. Įjungėme savo vandenių genialumą, bei iš siaubo filmų įgytą patirtį ir pranokome klasės lūkesčius. Ir pagaliau išaušo helovyno vakaras.
Aklinoje klasės tamsoje pasigirsta ironiškas, bauginantis balsas: „Sveiki! Nutraukiame visas televizijos laidas....“. Pajuntu kaip klasė nuščiūva ir net krūpteli. Iš bauginančios tamsos išnyra juodai apsitaisęs šešėlis, iš pirmo žvilgsnio pagalvotum visai nieko vyrukas, tik vėliau visi supranta, kad tai užsimaskavus aš. Pro tamsintus akinius abejingu žvilgsniu nužvelgiu klasę. Šou prasideda! Atsisėdu kieta, vyriška poza. Pradedu pasakoti šiurpą keliančias istorijas, surinktas iš geriausių siaubo filmų ir savo košmarų scenarijų. Visi prikaustyti, beliko istorijas vainikuoti liudininkais ir garso įrašais. Pro duris įžengia užsimaskavus mano sesuo. Ji isterikės balsu ima šaukti, kaip vos išgyveno po siaubingo šmėklų antpuolio rūsyje. Aš įjungiu garso įrašą: triukšmas, klyksmai, bauginantis juokas. Sesuo trumpam pasitraukia iš eterio, kol pasirodo kaip naujas liudininkas, senyvas ponas su vešliais ūsiukais, pasakojantis apie kirmėlių už atakuotą namą helovyno naktį... Ir staiga viskas griūna, klasėje pasigirsta juokas, aš pažvelgiu į sese, o ten popieriniai ūsiukai klepteli nuo jos burnos. Ji bando juos prisiklijuoti, o jie ir vėl griūna. Netekusios vilties imame improvizuoti, sakydamos, jog liudininkas maskuojasi nuo jį persekiojančių šmėklų. Klasė istorija patiki, o gera juoko dozė jiems netgi labai patiko. Liudininkai savo darbą atliko gerai, o man teliko ištarti: „Iki kito pasimatymo. Pasimatysime kitą helovyno naktį“. Aš dingstu tamsoje ir po minutės tylos pasigirsta nesiliaunančios ovacijos.
Po pasirodymo visą vakarą su sese vaikščiojome kaip povės, visi žarstė komplimentus ir neslėpė susižavėjimo. O mes pasikėlusia intonacija kaip užsuktos atsakinėdavom: „Na ką jūs, galėjom ir geriau“. Pasijutome esančios klasės žvaigždės, tą vakarą tokios ir buvome. Tačiau kitą rytą visi vėl užsikrovė eiliniais darbais, o mes iš helovyno karalienių tapome pilkomis pelytėmis. Niekas apie mus neužsiminė nė žodeliu. Taip baigėsi mūsų vienadienis populiarumas ir mes pasinėrėme į pilką savo kasdienybę be žvaigždžių ir aplodismentų.
IŠVADA: tokia jau ta žvaigždžių liga, užpuola netikėtai, greitai ja susergi, pakilėja iki dangaus ir kai mažiausiai to tikiesi teškia tave į žemę. Šlovė ir populiarumas yra laikinas dalykas, tad dėl jos neverta pamesti galvos ir pamiršti tokių ilgaamžių dalykų kaip žmogiškumas, paprastumas ir kuklumas. Štai jums ir moralas.
Pasirašo Linasėja ;*
