O buvo taip:
...Ji turėjo aštuonis hektarus žemių ir dvi fermas karvių, bet...neturėjo meilės, Ji buvo užkietėjusi senmergė, o aplinkiniai Jai pranašavo madmuzelės Kuku ateitį, kol...jos gyvenime nepasirodė Jis ir visai ne Kuku ateitį išpranašavo, o 96 dvasias.
Sulenkėjusio daktaro nenusisekusi advokato karjera
Lenkijos pasienyje, mažame plytų namelyje (ne ant vištos kojelės) su netvarkingai apžėlusiu kiemu ir dviem kudlotais šunimis Jis laukia visų, kam buvo klaidingai išpranašauta. Jis prabangų advokatų biurą išmainęs į vienlangę verandą su trimis kėdėmis, portfelį su dokumentais išmainęs į spiralinį pakabutį ir solidų kostiumą į megztinį nutampyta apykaklę, tave priartins prie Dievo, pakeis netikslingą prognozę, jei ji tavęs netenkina, įspės ateitį ir pasakys už kokias nuodėmes kenti. Ir tik velnias žino, kaip Jo akiratyje atsidūrė Ji. Dar blogiau! Kaip tenai atsidūriau aš? Bet jau atsidūriau...
Vieną kartą prie arbatos puodelio...
Su Ja sėdėjom prie Arbatos puodelio. Aptarusios kasdienius ūkio darbus ir apipliotkinusios visus kaimynus aplinkui, atsidavėm nesmagioms tylos minutėms. Tik Jos akyse, nelauktai, išvydau velniūkiškas kibirkštėles ir Ji mįslingai man tarė...
- Ar Tu tiki likimu?...
Prisiminusi savo 18 metų vienatvės prakeiksmą, net nepagalvojus tariau:
- O taip !!!
…bet verčiau to sakiusi nebūčiau. Lyg iš gausybės rago pasipylė nesibaigiantis pasakojimas apie nelaimingą Jos senmergės dalia, kurio kulminacijoje laukė JIS!...Ir 96 dvasios, kurias Ji privalėjo ištraukti iš pragaro, kad panaikintų savo propropropro(ir dar kartelį pro)prosenelių prakeiksmą. Taip pas Jį atsidūriau ir aš...
Jau kitą rytą pasidabinau savo brangiausiais karoliais ( juos, simboliška, gavau aštuoniolikto gimtadienio proga iš draugių) ir universaliąja koža ( ja nušvilpiau iš sesės spintos, tik prašau, nieko Jai nesakykit). Kaip aš pati maniau atrodžiau tvarkingai ir paprastai, bet neprastai. Tačiau, pasirodo, atrodžiau šumniai ir vulgariai! Nuolankiai priėmusi jos skaudžią kritiką, amžiams nugrūdau tuos prakeiktus karolius į giliausią spintos kertį, o nelemtą kožą sviedžiau sesei į veidą ir pakeičiau ją į seną, kaip pats gyvenimas, ir apdriskusį, Jos paskolintą megztuką. Štai aš ir buvau pasiruošusi sutikti Jį..tą, kuris turėjo mano gyvenimą apversti aukštyn kojom.
Laukimas prie dviejų durų ir nei vieno skambučio(visomis prasmėmis)
Po dviejų valandų duobėto kelio ir tų pačių dviejų valandų tylos, mat, mes abi labai įtemptai galvojome apie savo vienišių likimus, mūsų mobiliajam ryšiui iškilo pavojus, jį kėsinosi pagrobti kitas tinklas – mes atsidūrėme Lenkijos pasienyje.
O Jis gyveno visai kukliai, skaitant, Jo populiarumą turtingų damų tarpe. Aptriušęs kiemas, dar labiau aptriušę du šunys ir dvi durys be nei vieno skambučio. Mes nežinojom pro kur įeiti, niekas durų mums nedarė, bet nesijaudinkit, Jis viską žino. Akurat, neprireikė nei pusvalandžio ir jis svetingai pravėrė mums duris. O Jis buvo Jos skonio. Sakyčiau šiek tiek be laiko pasenęs, šiek tiek be laiko pražilęs, o įtartinai apsiblaususias akis slėpė stori akinai, jau neminėsiu aptampyto megztinio. Ji Jį išvydus akimirkai net amą prarado, bet greitai atsitokėjo ir įvairiausiais būdais Jį garbindama atsiprašinėjo užgaišinamą laiką. Romantiškoje erdvėje, tarytum, viskas išnyko, tai yra išnykau aš. Liko tik jie du, manęs jie net nepastebėjo, kol aš piktai neįsispiginau į Jo mažas akis, priekaištingu žvilgsniu, ir Jis santūriai ištarė „ pradėkime“. Iš kišenės išsitraukė keisčiausia kokį man teko matyti daiktą – bendravimo su anuo pasauliu įnagį. Lyg ir raktų pakabukas, lyg ir ne, lyg ir spiralė, lyg ir ne, nors taip, spyruoklė. Pamakalavęs su tuo daiktu mums prieš nosis ir net nepažvelgęs, kur jis pasisuks, Jis pažiūrėjo š Ją svajingai i tarė – Tu! Ir taip prasidėjo dar dvi valandos mano košmariško laukimo. Tik pats velnias gali atspėti, ką jiedu ten pasilikę veikė. Tačiau pagaliau išmušė ir mano valanda, tiksliau pusvalandis, o dar tiksliau penkiolika minučių, per kurias aš sužinojau…
Baltas popieriaus lapas, pasakęs, kad Dievas dar toli toli...
Tada prasidėjo makalavimas stebuklingąja spirale po daugybe neaiškios kilmės diagramų, schemų ir...taip, tuščių popieriaus lapų. Būtent vienas iš tų lapų, iš tų tuščių lapų jam ir parodė baisų dalyką, kad aš BEDIEVĖ! Jis man pasakė: „Tu turi pusmetį priartėti prie Dievo, kitaip tavo gyvenimas garmės tiesiai į pragarą ir tu nebe išsigelbėsi nuo savo juodųjų duobių“. Tiesą pasakius šie jo žodžiai labai manęs nenustebino, nes šiuo metu su mano mintimis buvo tikrai ne Dievas, šioje šventoje vietoje aš intensyviai galvojau apie „Poną ir ponią Smitus“, kuriuos vakar žiūrėjau iki vėlumos. Bet toliau sekė dar baisesnės pranašystės iš baltų popieriaus lapų.
Vietoj vieno tėčio trys pijoko dvasios
Kadangi ryšys su Dievu, su kuriuo maniau ir taip pakankamai gerai sutariu, manęs nedomino greitai jį pertraukiau ir užklausiau kaip toliau klostysis mano šeimos ūkis. Tikėdamasi, kad jo puikioji spiralė ir taip puikiai viską žino aš nutilau. Tačiau jis tikėjosi iš manęs daugiau informacijos, kurios buvau prisiekusi sesei jis iš manęs negaus. Po penkių minučių tylos ir kaip aš tikėjausi įtempto bendravimo su anuo pasauliu jis priekaištingai pasakė: „Kaip suprast? Papasakok daugiau.“. Neilgai trukus aš jau dėsčiau jam visą savo šeimos biografiją ir giminės medį. Mano giminės auka tapo tėtis. Ties nekaltu sakiniu „tėtis kartais savaitgaliais išgeria“ Jį staiga aplankė apšvietimas ir pasakojimą tęsė pats, tik kaip man atrodė visai ne apie mano šeimą: „Tavo tėvo jau senai nėra, dar kai tau buvo keturiolika jį užvaldė trys pijoko sielos. Ir ką tu jam sakai jis senai nebegirdi i nebereaguoja, nes trim pijoko sielom labai patogu gyventi taip. Bet nesijaudink, viskas tuoj baigsis, nes jis mirs!!!”.
…ir pagaliau kažkas palaiminto
Nebegalėdama toliau klausyti tokių baisybių aš vėl Jį pertraukiau spygtelėjimu:
- O su profesija, kaip bus?-vėl po penkių minučių tylos Jis man atporino:
- Nū?
Ir aš antra kartą, sulaužydama pažadą sesei, papasakojau visą savo nelaimingo stojimo istoriją. Jo akys staiga nušvito. Pamiršęs mano juodąsias duobes, mano bedievystę ir mano tėtyje tūnančias tris pijoko dvasias, Jis ištarė:
- Tavo profesija palaiminta! Viskas bus gerai.
To man ir užteko, nebenorėjau išgirsti nieko, kad vėl nepasipiltų 96 sielų prakeiksmai ir kitokie mano gyvenimo išvedžiojimai.
Hipnozė tęsiasi ir...plečiasi...
Aš tučtuojau moviau pro duris, katalikiškai atsisveikindama su Dievu. O Jis man pagrūmojo kumščiu:
- Tu čia ne paskutinį kartą, dar reiks atvažiuoti, aš susitarsiu dėl atvežimo, kad tavo siela pagytų.
Sutrikusi ir visiškai sugniuždyta nukiūtinau prie mašinos, o Ji manęs jau laukė spindinčiomis ir vilties kupinomis akimis. Ji manęs paklausė:
- Na ir kaip?
Nenorėdama Jos įžeisti ar nuvilti, tačiau ir meluoti, taip dar labiau atitoldama nuo Dievo, aš sumurmėjau:
- Normaliai.
Velniai žino kokiais burtais jis Ją apkerėjo, bet Ji nusprendė grįžti čia vėl, tik ne viena ir ačiū Dievui ne su manimi, o su savo auka numeris du: močiute! O ne, tik ne močiutė, kuri pasirodo, anot Jo, netiki nei Dievu, nei Velniu!
O moralas būtų tame:
...Visai ne 96 dvasios Ją nuo vienatvės prakeiksmo išvaduos ir po velniais, nebesikankink vakarais skaitydama tą Biblijos ilgumo maldelę, o važiuok pas Jį, tik ne su močiute ir ne duok Dieve ne su manim, o su buteliu šampano ir be jokių spiralių.
pasirašo Linasėja ;*
